rupkis

rùpkis sm. (2) Kv, rupkỹs (4) žr. rupkė: 1. J, NdŽ. 2. Jau, matytis, tie vaikai rupkiùkai pupūse buvę: didžiausios brydės paliktos LKT108(Tt). Ak tu, rùpki, aš tau nedovenosiu! Vkš. Rupkỹs tas vaikas – neklauso manęs Skr. Vyrai rùpkiai už tą gėrimą Šv. Visą naktį išsėdėjau pas tą prakeiktą Naudžių, ir rupkis – nei pinigų davė, nei pavaišino rš. 3. Ak tu rùpkis! Vkš. Rùpkis yr tie šokiai! Jdr.